Tai buvo vakaras, kai turėjome galimybę pasiklausyti paskaitos ir pabendrauti su profesore R. Ragauskiene - mokslininke, kuri Barborą Radvilaitę pažįsta panašiai kaip mes savo bičiules.

Tąvakar profesorė pasakojo apie Barborą ir perlus pabrėždama, kad 16-17 a. perlais puošėsi visi to meto galingieji - tiek moterys, tiek ir vyrai. Atkreipkite dėmesį į prancūzą Henriką Valua (1551-1589) - ne tik karalius, bet ir perlų maniakas. Ne ką kukliau atrodo ir Bakingemo hercogas George Vilieris (1592–1628) - Anglijos karaliaus Jokūbo I favoritas, apsikaišęs perlų karoliais.

Kalbant apie moteris, didžiule aistra perlams pasižymėjo Elžbieta I (1533-1603). Yra žinučių, kad Anglijos karalienė buvo susidomėjusi Barboros Radvilaitės perlais ir po Barboros mirties savo agentus įgaliojo juos nupirkti.

Vis dėlto Barboros perlų likimas nežinomas. Versijų ne viena: gal perlai parduoti į Angliją, gal pavogti po karaliaus Žygimanto Augusto mirties, gali būti ir taip, kad 17 a. perlai buvo užstatyti Gdanske ten juos prarandant, bet apmokant karų išlaidas. Yra ir dar vienas pasakojimas apie Barboros perlus - romantinis, vilnietiškas. Jis apie tai, kad Barbora Radvilaitė, išvykdama iš Vilniaus karūnacijai į Lenkiją, kažkuriuos savo perlus užkasė Vilniuje tam, kad čia sugrįžtų. Gal šie perlai dar atsiras...

Kai juvelyrė Kristina pristatė sukurtus perlų vėrinius, tarp mūsų ir Barboros neliko penkių šimtmečių. Tie patys daiktai, kurie džiugino ją, džiugina ir mus. Lyg būtume iš to paties rato. Žiūrint į papuošalus moterų akys švytėjo: moterų, kurios per amžius nori būti pastebėtos.