Šią vasarą Švedijoje keliavau Kotrynos Jogailaitės pėdomis. Štai čia Upsalos katedra, o joje - sava karalaitė Kotryna, prieš 500 metų tapusi Švedijos karaliene. Guli įmigusi amžinuoju miegu šventovėje, kurioje kadais patyrė žvaigždžių valandą - buvo karūnuota. Gali būti, kad karūnavimo dieną ten ją aplankė ir aiškus jausmas, kad nuo šiol Švedija - jos namai.

Viljamo Bojaus sukurtas antkapinis paminklas Jogailaičių koplyčioje yra pagamintas iš balto marmuro. Akmenyje reljefiškai išryškinti suknios siuvinėjimai, galvos apdangalas, net mažas žiedelis ant kairės rankos mažojo piršto. Sarkofagas yra kiek per aukštas, kad kūrinį būtų galima apžiūrėti visą. Sieną puošia stiukas: lapai, gėlės, vaisių kekės. Stiukas ištapytas, pauksuotas ir pasidabruotas. Šį darbą sukūrė meistras Antonijus Vacas.

Po šios koplyčios grindimis ilsisi Kotryna. 1833 m. jos kapas buvo atidengtas, nes norėta pamatyti laidojimo regalijas bei kaklo vėrinį.

Auksinis pakabutis su brangakmeniais tikrai vertas brangenybės pavadinimo. Panašūs vardiniai papuošalai 1546 m. buvo užsakyti ir jos seserims Onai bei Sofijai. Ištekėjusi Kotryna pakabutį kraičiu iš Vilniaus išsivežė tolyn į Suomiją, paskui ir į Švediją. Galop pasiėmė ir į paskutinę kelionę.

Pridedu čia ir sesers Onos pakabuko atvaizdą. Tik jis ir liko, mat po 1939 m. papuošalas dingo. Panašų papuošalą turėjo ir trečioji sesuo Sofija - su raide "S". Jis taip pat dingęs.

Trys seserys, trys raidės, sujungtos vienu tėvo užsakymu. Nors seserys gyveno toli viena nuo kitos, bet visos nešiojo tą patį ženklą. Tarsi priminimą: kur bebūtume, esame iš tų pačių namų.