Vakar, važiuodama link Jazz FM studijos, svarsčiau, ko pokalbių laidoje galėtų paklausti. Galvoju, aišku, klaus apie moteris, nes tiek daug savo ekskursijose apie jas kalbame. Turbūt klaus, kaip gidavimas atsirado mūsų gyvenime, kuo šis darbas įdomus, kur mokėmės ir pan. Dar gal paklaus, kas apskritai yra gera ekskursija. Ir tada kažkaip savaime man pradėjo dėliotis scenarijus, priešingas gerai ekskursijai. Tad prisėdau šiandien užrašyti, kaip, mano manymu, turi atrodyti siaubo ekskursija. Pagrindiniai jos principai štai kokie.

Gidas jaučiasi kaip egzamine. Jo klausytojai – egzaminą priimanti komisija. Gidas beria enciklopedinius faktus, pavardes, datas, vėl datas – be jokios atrankos. Susikaupęs, beveik nekvėpuoja, kad tik ko nepraleistų. Žiūri kažkur žmonėms virš galvų į tolį. Arba atvirkščiai: gidas pasakoja faktus, ką kažkada sapnavo, valgė ir kad šis kiemelis labai ypatingas, nes jame gal prieš 500 metų kažkas kažką galimai pametė. Klausimai ekskursijos metu? Tai klaida, kuri neturi kartotis, nes stabdo minčių srautą. Jeigu kas paklausia, atsakymas būna toks ilgas, kad klausėjas daugiau niekada nebenorėtų to daryti.

Struktūra (tiksliau – jos nebuvimas). Gidas pasakoja ir rodo tai, kas tarpusavyje visai nesijungia. Jo pasakojimas kaip karoliai – atskirai lyg ir nieko, bet ant kaklo nepasikabinsi. Išeini daug sužinojęs, bet nieko nesupratai. Paskui balsas. Tik tylus, beveik paslaptingas šnabždėjimas, skirtas tik pirmoje eilėje stovintiems. Gali būti ir taip, kad gidas nusižiūri vieną konkrečią ponią ir ekskursijoje kalba tik jai – šypsosi, rodo, o su kitais elgiasi lyg šie būtų „prisiklijavę“ prie privataus pokalbio. Arba gidas taip rėkia, kad nuo stogų iš baimės pakyla balandžiai, o grupė jaučiasi kaip mitinge ar protesto akcijoje. Dabar tempas. Jis toks, kad atėjusieji jaučiasi kaip bėgimo treniruotėje ar maratone. Gidas tiesiog fiziškai pameta dalį grupės. Už kampo jau iškilmingai pasakoja apie žemės reformą ir vienuolynus, o dalis ekskursantų dar stovi kitoje gatvės pusėje prie perėjos. Programa yra programa – dar reikia daug pamatyti.

Technika. Pusę ekskursijos gidas kovoja su įranga. Jo mikrofonai, kolonėlės, ausinės cypia, švilpia arba išvis neveikia, todėl jis vis remontuoja ir klausinėja: ar girdisi, ar dabar jau geriau? Humoras draudžiamas, nes istorija – rimtas dalykas. Paskui gidas atveda grupę prie uždarytų objektų. Grupė žiūri į spyną, ne į paveldą, o gidas vis kartoja: keista, anksčiau tai veikdavo.

Gidui, iš siaubo ekskursijos, oro sąlygos - visiškai nesvarbu. Lyja, pučia, svilina. Grupė statoma stipriausiame skersvėjyje arba ten, kur saulė spigina ryškiausiai, ir tada prasideda didysis finalas – pati ilgiausia pasakojimo dalis. Ją būtina papasakoti visą, nesvarbu, kad dalis grupės stovi užsimerkę ar susigūžę. Jų reikalas. Tokios ekskursijos pabaiga būna netikėta. Gidas tiesiog nutyla. Ir viskas. Žmonės dar žiūri, stovi, laukia, kažkas paklausia, ar viskas, bet niekas iki galo nėra tuo tikras… Galop pasiūloma paskubėti įsigyti bilietus į kitą jo ekskursiją, nes bilietų tuoj nebus.

Po tokios ekskursijos ištvermingiausi eina atsigauti po patirtos kančios, kai kiti tuo tarpu jau seniai geria kavą, mandagiai atsilikę nuo grupės. Jeigu atpažinote bent vieną punktą, užjaučiame, o jei visus - kviečiame į terapiją. Be egzaminų. Be maratonų ir be „čia jau viskas?“ jausmo pabaigoje. Susitikime.